DriftReunion parodoje vykusiuose „Public talk“ pamatėme kiek rečiau sutinkamą svečią – pilotą, kuris savo karjerą pradėjo ne visai įprastu būdu. Mindaugas Trinkūnas yra vienas iš tų žmonių, kuris naudoja simuliatorių kaip įrankį treniruotis, taip be rizikos išsiugdydamas įgūdžius ir juos perkeldamas į realybę didino savo konkurencingumą Lietuvos drifto čempionate. Įdomioji dalis, kad šis pilotas į trasą šiemet išvažiavo pirmą kartą ir koja į koja važiavo su daugiau patirties turinčiais pilotais. Apie tai pokalbyje, kurį vedė drifto teisėjas Mantas Kuzmarskis.
M. K. – Mano pašnekovas – Mindaugas Trinkūnas
M. T. – Sveiki visiems.
M. K. – Kodėl jisai šiandien čia? Dėl to, kad mums besiruošiant šiai parodai, atėjo registracijos laiškai, ir tarp jų labai įdomus ir kultūringai parašytas laiškas apie tai, jog iš esmės „aš esu jaunas drifteris, nedaug patirties turintis, bet pradėjau nuo simuliatoriaus ir norėčiau paskatinti bendruomenę daugiau dėmesio atkreipti į šį įrankį“. Todėl nusprendėme jį čia šiandien pasikviesti pasikalbėti. Tai pirmas būtų klausimas, ar tai buvo pirmas tavo sezonas?
M. T. – Taip.
M. K. – Ir kaip sekėsi?
M. T. – Buvo visko, bet galų gale street metinėje įskaitoje likau 12-oje vietoje, tai manau visai neblogai.
M. K. – Tie, kas nežinot, neįsivaizduojat – Lietuvoje street lygoje tokia aukšta konkurencija kokios aš per savo karjerą niekur nematau. 12-ta vieta pirmais metais yra labai geras rezultatas, ir manau pats tą supranti. Aš atsimenu buvau keliose varžybose, visus atsiminti sunku, bet buvo man iš pradžių mintis „okay, matau naują mašiną, naują vairuotoją, pavardė nematyta, važiuoja gan brandžiai, bet yra keistų tokių klaidų, kurių nelabai galiu paaiškinti“, ar supranti ką turiu omenyje? (šypsosi)
M. T. – Ne visai, kadangi patirties nedaug (šypsosi).
M. K. – Na paaiškinimas būtų toksai, kad lead run‘ai – puikiai, o poriniuose užsiciklini ir darai tam tikrą kokią nors klaidą ir ją kartoji. Na puikiai prisimenu Alytuje tiek slėgį susižeminęs, kad nelabai eina važiuoti chase kol galiausiai sankaba „nuslydo“, ar gerai prisimenu?
M. T. – Taip, puikiai. (Šypsosi)
M. K. – Ir jau kovą prieš matau, kad taip ir bus o tu vis tiek tą darai (Šypsosi). Ir kai pasakei, kad iš simuliatoriaus, tai sakau „o turbūt panašu, nes ant kompiuterio tikriausiai nebūna to techninio mašinos jautimo ir ką jisai gali priimti ir ko negali“ tą susimuliuoti turbūt sunku?
M. T. – Taip, ypač kai apie tuos dalykus, na nelabai suprantu, nelabai apie mašinas nusimanau, tai mokausi kažko naujo ir tuo pačiu ir pradedu suvokti kaip visi tie mazgai dirba tarpusavyje, ir kad jiems.. Na ribos egzistuoja. (Šypsosi)
M. K. – Okay, tada grįžtam truputėlį nuo pradžių. Tu minėjai, kad pradėjai simuliatorium važiuoti dėl ko?
M. T. – Iš esmės tai pigiau, ir mokymasis manau kokybiškesnis, kadangi gali nesaugoti automobilio, nėra tų savisaugos instinktų, dėl kurių nemokėdamas važiuoti gali išsiugdyti ne kokius įpročius, pavyzdžiui – tampyti rankinį, to kas jums labai nepatinka. (šypsosi)
M. K. – Priežastis paprasta kodėl mums tai nepatinka (Šypsosi), kadangi rankinis yra stabdis, o stabdis yra energijos švaistymas, o driftas turėtų būti energijos palaikymas ir kontroliavimas viso slydimo metu.
M. T. – Na taip, bet esmė tame, kad na, tai naudojama dėl to, kad pilotas bijo ir greičiausia nežino, jog gali daugiau. Tai kai tu nemoki ir išvažiuoji sakykim į Marijampolę tarp blokų, mokytis (šypsosi), na tikrai pavojinga. Tai turbūt daug paprasčiau atsisėsti į simuliatorių, važiuoti ir bandyti, ko pasėkoje gauni visiškai pliką teoriją, aišku automobilio nejauti, bet dėl to ir gaunasi plika teorija ir iš jos turi važiuoti. Kuo labiau įkandi tą teoriją, tuo lengviau bus adaptuotis prie realybės. Ir net ta visa fizika kai tu ją pradėsi jausti kūnu, bus labai panašu į „pagaliau išpakuotą saldainį“ ir nebus taip, kad tu negali važiuoti taip kaip tu nori, tu važiuosi ten kur nori ir mėgausiesi tuo, faktas, kad baisu, bet na vis tiek (Šypsosi).
M. K. – Tvarkoj, tai tada dar truputėlį norėčiau grįžti į man įdomų momentą, kad na, minėjai, kaip supratau jog važinėdamas gatvėje norėjai turėti geresnius įgūdžius, na ar žiede, o driftas atėjo vėliau.
M. T. – Tiesiog, visada jaučiau polinkį į auto sportą, bet tai kėliau ne į tam skirtas vietas.. Tai atėjo laikas ieškoti alternatyvų. O kadangi važiuoti automobilių sporte nėra pigu, tai nusprendžiau pasinaudoti simuliatoriumi, įgauti įgūdžių ir tik tada išvažiuoti, tokiu būdu tiesiog sutaupiau pinigų, labai elementariai.
M. K. – Pirminė mintis buvo žiedas kaip suprantu?
M. T. – Taip, mintis buvo žiedas.
M. K. – Tada pabandei driftinti ir užkabino.
M. T. – Taip, bet pabandžiau simuliatoriuje, bet užkabino momentaliai.
M. K. – (Žvilgsnis į minia) Mindaugas prieš tai minėjo, kad po to kai pabandė simuliatoriuje driftą, 3 mėnesių bėgyje prasidėjo planai, planas kaip mašiną įsigyti ir panašiai.
M. T. – Na jo, jau už dviejų mėnesių nusipirkau nebaigtą automobilį, kurį reikėjo pasibaigti ir beliktų išvažiuoti (Šypsosi). Planavau tais pačiais metais, bet tiesiog nenumačiau ir net nelabai galėjau numatyti, kad prie to automobilio visgi buvo kiek daugiau darbų likę. Tai teko atidėti šiems metams.
M. K. – (Šypsosi) Manau čia, šitoje salėje, yra labai daug žmonių kurie su tavim relate‘ina ir gali suprasti „galvojau jog bus pigiau“, o dar tie kurie vedę jų žmonos dar vis galvoja, kad buvo pigiau. (Juokiasi)
M. T. – (Juokiasi)
M. K. – Taip, dabar man kyla labai įdomus klausimas – simuliatoriuje driftinai, driftinai, bet pirmas realus driftas su savo automobiliu ar pabandei kažkieno kito?
M. T. – Ne, su kažkieno kito galimybės pabandyti negavau, aišku būčiau ja pasinaudojęs, bet negavau. Tai teko su sava, ir važiavau tiesiai į matsurį.
M. K. – Tiesiai?
M. T. – Tiesiai.
M. K. – Oho. (Nustebęs šypsosi)
M. T. – Buvo taip, mes surinkom tą mašiną tą pačią savaitę prieš matsurį, gal dieną, dvi prieš, bet tą pačią savaitę. Dieną prieš nuvažiavom į tokią mažą aikštelę padaryti shakedown‘ą, na ten tokioj mažoj aikštelėje kur „plyta“ „per daug“, sudeginom pora porų padangų per 15minučių ir kitą dieną išvykom į event‘ą.
M. K. – Ir? Kokie įspūdžiai?
M. T. – Puikiai. (Šypsosi)
M. K. – Šitas mano klausimas labiau buvo apie įspūdį nuo simuliatoriaus, t.y. sėdai į mašiną, ir ką galvojai? Kokie įspūdžiai?
M. T. – Buvo labai malonu viską jausti, tiesiog viską jauti ir žinai, kad tu nebesėdi simuliatoriuje, o vairuoji realiai toną sveriantį automobilį ir viską jauti kas vyksta su ta mase, timptelėjai rankinį ir jauti kaip užblokuoja, stabdo. Na tiesiog, kaip ir minėjau, kaip ilgai lauktą saldainį pagaliau išpakuoti. (Šypsosi)
M. K. – Jo, ir čia yra esminis skirtumas. Aš dažnai treniruoju žmones, mokau driftinti, ir vienas didžiausių sunkumų būna būtent jausti automobilį, kadangi smegenys yra užsiėmusios tomis mintimis ką reikia daryti, su vairu, rankiniu, stabdžiu, šiais laikais jau iš vis darosi problema žmonėms mechaninę dėžę vairuoti, ir jiems neužtenka smegenų resurso, kad priimti visą tą gaunamą informaciją kas vyksta su automobiliu drifto metu, pajausti ir suprasti ką jis gali.
M. T. – Taip, manau.
M. K. – Ir tai užtrunka labai ilgai, kol jie tiek įgunda, kad pradėtų jausti automobilį. O tu vat atvirkščiai sakai, kad atsisėdau ir tiesiog antplūdis informacijos kaip viskas valdosi?
M. T. – Na taip, bet skirtumas tas, kad aš jau turėdamas teorinį bagažą įsėdau į automobilį ir gavau tą fiziką, tai man nereikėjo galvoti ką ir kada daryti, kaip pvz., nuspausti stabdį, kada persimesti, ir panašiai. Iš esmės mano smegenys gavo dvigubai mažiau informacijos nei naujokas apie kuriuos jūs kalbate.
M. K. – Iš esmės galima sakyti, kad metodika jau buvo išdirbta, čia viskas veikia savaime?
M. T. – Taip, tik keistas dalykas (šypsosi) buvo tas, kad matsuryje visą dieną nejaučiau, kad laikyčiau vairą savo rankose, kadangi simuliatoriaus vairas turi force feedback, per kurį yra perduodama informacija pilotui kas vyksta su automobiliu, ir dėl to jis yra žymiai sunkesnis.
M. K. – Kiek ten niutonų (Nm) užstatęs „dirbai“? (Šypsosi)
M. T. – Ten apie 8 turėtų būti, plius minus. Tai nejaučiau visiškai, ir tai buvo labai keistas momentas, kai tu leidiesi nuo to kalniuko matsuryje ir nejauti vairo (juokiasi), it rankose nieko nėra, bet matai, kad gaunasi ir leki kur nori tai tiesiog „nu jo, okay“ ir nebegalvoji apie tai. (Šypsosi)
M. K. – Mindaugas vairuoja E36, kregždę. Ten IRP komplektas ar „Shilas“?
M. T. – Ne, ir net ne „Shilas“ (Šypsosi), teeen „muziejus“, neatsimenu kaip vadinasi dabar, bet iš esmės virintas lockas ir kiek mačiau po 50-60eurų tekainuoja“
M. K. – Supratau. Okay (Lengva nuostaba). Žinau, kad simuliatoriuje galima reguliuoti automobilio parametrus ir einu prie sekančio klausimo. Kadangi pradedantys drifteriai dažnai „strugglina“ ir turi problemų su automobilio nustatymais, tai ar atitinka tai ką simuliatoriuje naudodavai su realybe? Ar tau tai davė kažkokios informacijos į tai ką tu naudoji savo automobilyje šiuo metu?
M. T. – Šiemet kas liečia suvedimus, setupus, iš principo pasidariau pagal save, bet labai labai elementariai, tą patį suvedimą/išvirtimą gale „0“, priekyje pagal Eimanto Kindurio patikrintą praktiką, t.y. pas tą patį žmogų suvedimą/išvirtimą ir tiesiog važiavau. Nesukau galvos apie tuos dalykus kai apie juos nelabai dar nusimanau, tiesiog, gilus miškas. Logika buvo tokia, kad kol kas savo energiją investuosiu į save kaip į draiverį, ir kai automobilis pasidarys stabdis man o ne atvirkščiai, tik tada tą energiją nukreipsiu į automobilio setup‘ą ir jo galimybių didinimą/keitimą. Bet Eimantas Kindurys kiek žinau iš simuliatoriaus kažkokius parametrus sėkmingai persikėlė į savo automobilį.
M. K. – Na sakyčiau kuo giliau į mišką tuo daugiau medžių. (Šypsosi)
M. T. – Aš irgi taip sakau. (Šypsosi)
M. K. – Supratau. Tai va, mes kaip ir jau išsiaiškinom, kad automobilis paprastas, pajutai tą papildomą antplūdį informacijos, tai kokie įspūdžiai po matsurio? Visgi tai vienas didelis iššūkis, kiek važiavimų padarei?
M. T. – Važiavau iki lietaus, tai panašiai 6-7 valandas, šiek tiek pavažiavau ant lietaus, kadangi ant šlapio jokios praktikos neturėjau, blokų nebuvo tai buvo galima suklysti (Šypsosi), tai pabandžiau, po kelių važiavimų nusprendžiau, kad per daug rizikos, užbaigiau dieną ir važiavom namo.
M. K. – Per daug rizikos dėl lietaus?
M. T. – Tai taip, kadangi neturėjau jokios praktikos ir nežinojau kaip elgsis automobilis, kadangi sukibimo nėra, o kaip jau pats matėte – man jo reikia (Juokiasi). Tai tiesiog taip nusprendžiau, nenorėjau ir kitiems maišytis po kojomis, tai tiesiog. Užteko vienai dienai įspūdžių.
M. K. – Bet čia buvo ne šiemet o pernai metais?
M. T. – Šiemet.
M. K. – Ai, tai pirmas pavasario matsuris ir į sezoną?
M. T. – Taip.
M. K. – Okay. O tai pirmos varžybos? Ir….. (Pauzė, formuluoja klausimą). Suprantam kiek yra privalumų simuliatoriaus, tai žymiai pigesnės treniruotės, susirinkai teorinį bagažą kaip automobilis važiuoja šonu. Tai kaip manai ko tau trūko sezono metu? Sezono eigoje jau važiavai realiai ar vis dar treniravaisi simuliatoriuje?
M. T. – Iki finalinio Molėtų etapo išvažiavęs realiai į trasą buvau tik 8 kartus. Didžioji dalis mano treniruočių buvo simuliatoriumi. Ko man trūko, tai manau realaus seat time‘o tarp blokų ir praktikos, arba biudžeto kuris leistų padaryti kažkokią klaidą. Šį sezoną neturėjau tokios prabangos. Ko pasekoje viso sezono metu važiavau su labai aktyviai veikiančiais savisaugos instinktais per kuriuos lipti buvo itin sunku. Savotiškai gerai – bet kas per daug tas nesveika.
M. K. – O treniravaisi tas trasas kurias važiuosi ar tiesiog „seat time“?
M. T. – Na buvo vienas iš pliusų, kad prieš atvažiuojant į etapą galėjau būti apšilęs kojas, susipažinęs su kažkokiais trasos niuansais. Aišku Lietuvoj nėra dar tokios pasiūlos, kad kiekviena trasa jau būtų išdirbta iki tobulumo ir perkelta į simuliatorių. Bet pavyzdžiui Molėtai manau labai padėjo, nes važiavimų gavom mažai o aš ten tą aikštelę simuliatoriumi per porą valandų išvažinėjęs didžiąją dalį įmanomų configų, kadangi „aštunkė“ daug pasiūlos neturi, tai nėra sunku įsivaizduoti viską kas gali būti ir išsivažinėti. Ir manau tai padėjo, nes tiesiog belieka aiškintis kaip galiu, kiek galiu ir panašiai.
M. K. – Bet tavęs klausantis atrodo, kad viskas kas ten vyksta simuliatoriuje tiesiogiai persikelia į realybę.
M. T. – Tai labai panašu, esminis dalykas, tiesiog kad reikia adaptuotis prie to, jog realus automobilis kažkiek kažkas gaaaaal kitaip sakykim (abejoja), kad kyla jau pavojus ją sudaužyti, negali padaryti klaidos, savisaugos instinktai įsijungia, psichologinių aspektų daugiau žymiai, bet iš esmės kas liečia sugebėjimą vairuoti -simuliatorius puikus įrankis tam.
M. K. – Tu paminėjai savisaugos instinktus ir prieš tai kai mes kalbėjomės atskirai, kad kada jau ruošeisi „keliauti į trasą“ realiai, turėjai kiek pakeisti strategiją kaip treniruojiesi simuliatoriuje.
M. T. – Na tai taip, kai važiuoji simuliatoriuje visada stengiesi push‘inti ribas, tiesiog eksperimentuoji kažkokį ten mandžį, bandai didesniu kampu užsimesti, kaip tą posūkį įveikti, kaip jį gali įveikti tai normalu, kad būna ten tų crashų nemažai. Tai kai pripranti taip važiuoti, nesinorėtų su tokiais įpročiai lėkti į varžybas, matsurį ar kažkur, tai automatiškai, kadangi simuliuojam, tai bandžiau simuliuoti, kad nebegaliu tos simuliacinės mašinos daužyti – turiu elgtis atsargiau, ir manau savotiškai padėjo, nes supratau, kad gali ir lengviau važiuodamas išvažiuoti trasą.
M. K. – Taip, taip, čia paantrinsiu ir aš tau, kad žinai ypač drifteriai, kurie aikštelėse išmokę ir užaugę yra ten tokia frazė, kad „kol nesudaužiau tol normaliai nevažiuoju“, ir aš visada klausiu „kodėl negalima po truputį artėti prie tos sienos?“ O ne pirma atsirenki ir tada sužinai kur ji yra. (Šypsosi)
M. T. – Nu bet manau tiesiog kai mokaisi tai neišvengiama. (Šypsosi)
M. K. – Ne, aš tikiu, kad daugiau ar mažiau tai neišvengiama, bet net mūsų bendruomenėje yra tokių kurie garsūs tuo, kad visada daužo (šypsosi), nekreipia į tai dėmesio, ir kad tai yra vos ne jų parašas, kad kol neatsitrenkiau, nepažiūrėjau tol psichologiškai neatsipalaidavau.
M. T. – Manau galimas daiktas, šiemet bijojau blokų belekaip ko pasekoje aš jų nekliudžiau nė karto, bet manau, kad jei būčiau nors kartą „tap‘inęs“ ir pajautęs, kad ten nėra taip baisu kaip aš įsivaizduoju, būtų buvęs savotiškas postūmis į priekį.
M. K. – Taip. Ai tu dar esi taip sakant nekaltas? (šypsosi) Ponai ir ponios, nekaltas drifteris ant scenos. (Šypsosi)
M. T. – (Juokiasi)
M. K. – Sveikinu, šiais laikais tai nemadinga. (Šypsosi)
M. T. – Neprišnekam. (Atsidūsta ir juokiasi)
M. K. – (Juokiasi). Tai kaip sekėsi poriniai važiavimai? Treniravaisi simuliatoriuje, tai ar važiavai kokias varžybas online?
M. T. – Taip, bandžiau važiuoti varžybas žiemą, bet tikslas buvo labiau pajausti tą psichologinį spaudimą su kuriuo susiduria realūs vairuotojai. Kuris neleidžia taip suvažiuoti kaip žinai, kad galėtum, bet nu neišeina nes kyla tas „spaudimas“, ir manau visiems. Tai galvodamas apie tai pasibandžiau sezoną suvažiuoti virtualiai, ir manau tai padėjo. Nes pirmų etapų metų, važiuoji treniruotes, jautiesi puikiai – tiki, kad gali praeiti kvalifikaciją. Atsistoji važiuoti kvalifikacijas (šypsosi) ir toks didelis jaudulys suima, kad išprovokuoja klaidą kažkokioj vietoj ir baigiasi. Bet paskutiniame etape jautėsi, kad važiavimas pasikeitė, per plauką buvau nuo kvalifikacijos praėjimo (Juokiasi)
M. K. – Virtualiai?
M. T. – Taip.
M. K. – Ten yra dar sunkiau.
M. T. – Taip, net 81 taško berods neužteko praeiti kvalifikaciją, tai ten konkurencija žymiai didesnė nei sakykim Lietuvių Semi-Pro, bet tai normalu, nes ten gali labai daug treniruotis.
M. K. – Aš vieną kartą esu teisėjavęs virtualias drifto varžybas (šypsosi), dalyvavo gal 400 dalyvių iš viso pasaulio ir praeinamas balas į Top 32 buvo 97 taškai (Šypsosi).
M. T. – Okay (Juokiasi).
M. K. – Nu tai ta prasme, ten „nesąmonė“ kažkokia (Juokiasi). Daugiau ir nenorėjau tuo užsiimti (Juokiasi).
M. T. – (juokiasi)
M. K. – Tai, važiavimas vienam ir porinis yra du skirtingi dalykai.
M. T. – Taip, nes važiuojant chase atsiranda kliūtis priešais.
M. K. – Taip. Tai va, skirtumas važiuojant porinius simuliatoriumi ir po to gyvai?
M. T. – Esminis dalykas išvažiavus gyvai buvo, kad visi skirtingi, automobiliai skirtingi, stiliai skirtingi, sukibimai skirtingi, ir visi tie niuansai susideda ir dėl to gaunasi daug sunkiau važiuoti nei simuliatoriumi, nes simuliatoriumi dažniausia gauni tas pačias padangas, tie patys automobiliai iš esmės, tos pačios galios ir dėl to tai daug lengviau, tai gavosi tokia naujovė išvažiavus realiai.
M. K. – Jo, teisingai, aš daug laiko nepraleidau apie tai galvodamas bet logiška. Sąlygos palankesnės važiuojant simuliatoriumi nei gyvai, kur skirtumai išryškėja. (Atsisuka į publiką) Na ar turit kokių klausimų? (Pauzė, apsižvalgo), Okay, neturit. Bet šiaip geras 25 minutes pasišnekėjom. Žinau, kad tu labai aistringai tiki, kad daugiau žmonių turėtų naudotis simuliatoriumi, ir aš su tavim visiškai sutinku, kaip pavyzdys esu turėjęs pirmą kartą už mašinos vairo sėdintį 15 metų berniuką, prieš tai vairavusį tik simuliatoriumi, ir per, turbūt pirmas 8 minutes „aštunkes“ piešė kuo puikiausia, visa ta metodika veikė. Žinau, kad ir net geriausi pasaulyje naudoja tai kaip treniruočių įrankį.
M. T. – Taip, net tas pats visų mėgstamas James Deane dažniausia į varžybas atvažiuoja jau žinodamas savo liniją, trajektoriją, ir jau būna apšilęs, tokiu būdu jau turi advantage prieš tuos kurie to nenaudoja, ir kurie savo realų laiką trasoje išnaudoja tam, o jam lieka atidirbinėti smulkmenas, bet kokiu atveju tai visada bus pranašumas.
M. K. – Buvau prisiminęs klausimą, ar tu dar pratęsi? (Šypsosi)
M. T. – Realiai, net nereikia žiūrėti taip toli kaip Europa – turim pavyzdžių ir Lietuvoje iš kurių turbūt vienas artimiausių drifterių mano akiratyje būtų Eimantas Kindurys, šiemet važiavęs pirmą sezoną Semi-Pro lygoje su realiai visiškai nauja mašina ir nauju iššūkiu – valdyti V8. Semi-Pro sezoną pradėjo su nemažai techninių problemų, turėjęs pora nesėkmingų testų sezono pradžioje, ir sezono eigoje visą laiką besitreniruodamas simuliatoriumi užlipo ant podiumo metinėje įskaitoje, užkopęs iki trečios vietos. Tai manau yra stipru ir kažką sako. Simas Valinskas šių metų Street lygos nugalėtojas taipogi pažymėjęs simuliatoriaus indėlį į jo rezultatą, ir manau yra nemažai kitų, kurie tyliai sau grind‘ina simuliatoriais ir jaučia jų naudą.
M. K. – Supratau. Apie tiesiog pačius simuliatorius, kai teisėjavau varžybose ten rašo techniką – kokius vairus naudoja, ir aš atsimenu, kad Top 10 buvo nuo pigiausio thrustmasterio iki aukščiausio lygio įrangos. Kiek tau aktualu, ir kaip tu manai kiek aktualu kokia techniką turi? Ar tai yra labai svarbu? Ar tiesiog svarbu kažką turėti?
M. T. – Manau esminis skirtumas tarp high-end daikto ir kažkokio labai pigaus daikto, kad ir ant abiejų gali pasiekti tuos pačius rezultatus, bet skirtumas bus kiek tau laiko užims tai padaryti – nes kuo geresnis simuliatorius, tuo daugiau perduodamos informacijos detalių ir tuo didesnis jų detalumas jame. Tada kuo geriau jame jautiesi – tuo labiau įsijauti į tai. Geresnė įranga padidina seat time‘o kokybę ir iš esmės tobulėji greičiau. Tai esminis skirtumas manau toks. Bet ar keli šimtai eurų ar 5000 eurų iš esmės – all good, galima važiuot.
M. K. – Manau tai naudinga informacija – ačiū tau labai (Spaudžia ranką).
M. T. – Ačiū jums (Spaudžia ranką).
Mindaugas kylančius klausimus mielai atsako savo instagram paskyroje.
